Ši knyga supažindina mūsų skaitytoją su vienos Kongo (Kinšasa) respublikos pigmėjų genties gyvenimu. Ji parašyta mūsų amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai šis kraštas buvo pavergtas belgų. Knygoje gana ryškiai atsispindi kultūrinis ir ekonominis šalies atsilikimas, kaip ilgametės kolonijinės priespaudos išdava. Maža to, pigmėjus dar išnaudoja ir „aukštaūgiai" afrikiečiai, kuriems jie moka duoklę. Ši priklausomybė išlikus nuo senų laikų, kai stipresnieji afrikiečiai-žemvaldžiai išstūmė pigmėjus iš jų žemių ir apdėjo mokesčiais. Ir paskelbus nepriklausomybę (1960 m.), Kongą dar ilgai alino ginkluota imperialistų intervencija, išžudžiusi daug vietinių gyventoju, jų tarpe patriotus Patrį Lumumbą ir Antuaną Gizengą.

Kadangi Anos Patnem knyga rašyta dar iki Kongo (Kinšasa) nepriklausomybės paskelbimo, tad vietovardžiai ir genčių pavadinimai joje likę tokie, kokie buvo anuo metu. Autorė yra dailininkė. Drauge su vyru, sanitariniu agentu, ji aštuonerius metus išgyveno prie Epulo pigmėjų tarpe, išmoko kingvanos kalbą, kuria šneka tame Kongo rajone gyvenantys pigmėjai, ir todėl galėjo bendrauti su vietos gyventojais.

Tiesa, autorė dažnai idealizuotai vaizduoja pigmėjų gyvenimą, jų sunkią kovą už būvį. Kai kur ji padailintai rodo kolonijinės valdžios santykius su vietiniais gyventojais. Bet vis dėlto knyga turi didelę pažintinę reikšmę. Ji praturtina mūsų žinias apie tolimą Kongo šalį, jos gyventojų buitį ir papročius.